Kaip pasiekti gerų socialinio darbo rezultatų, dirbant su proto ir psichikos negalią turinčiais asmenimis ir „neperdegti“ pačiam?

Socialinio darbuotojo ir kliento tarpusavio ryšio užmezgimas padeda pasiekti teigiamų darbo
rezultatų
Socialinė darbuotoja Viktorija Daujotienė, kuri jau vienuoliktus metus dirba su proto ir psichikos
negalią turinčiais asmenimis teigia, jog globos namuose dirbantis socialinis darbuotojas, daugeliu
atveju yra pats artimiausias žmogus, juose gyvenantiems asmenims. Kadangi, dažnai pasitaiko, kai į globos namus patekęs žmogus neturi artimųjų, arba ryšys su jais yra nutolęs, nepalaikomas.
Neretai ryšio užmezgimui tarp socialinio darbuotojo ir kliento reikia labai daug laiko, bendravimo,
vienijančios, bendros veiklos, kad ilgainiui žmogus imtų pasitikėti, atsiverti, užsimegztų artimas
ryšys.

Socialinis darbuotojas – yra tas, į kurį pirmąjį, globos namuose gyvenantis žmogus, kreipiasi
pagalbos. Klientas turi nebijoti prieiti prie socialinio darbuotojo norėdamas pasisakyti, pasiguosti,
išsakyti savo rūpesčius, abejones ar iškilus kitiems nerimą keliantiems klausimams. Socialinis
darbuotojas, norintis sukurti ir turėti tvirtą ryšį su klientu, turi turėti daug vidinių savybių, tokių
kaip empatija, nuoširdumas, pakantumas, atjauta, rūpestingumas, gebėjimas „prieiti“ prie
žmogaus, suprasti jį, išklausyti, būti atviru ir jautriu kitų žmonių poreikiams, atpažinti ir tinkamai
įvertinti klientų emocinės būsenos pokyčius ir be abejo turėti labai daug kantrybės. Šios savybės
socialiniam darbuotojui užtikrina efektyvesnį bendravimą, siekiant sukurti artimą ryšį su klientais.
Turinčiam šias savybes socialiniam darbuotojui yra žymiai lengviau atlikti savo darbą tinkamai,
išvengti konfliktų ir tobulėti.

Ar tikrai socialinis darbuotojas turi būti universalus visose srityse?
Ne vienerius metus dirbant šį darbą supranti, kad socialinis darbas – tai darbas, reikalaujantis
universalumo įvairiose srityse. Socialinis darbuotojas turi turėti daug žinių ir gebėjimų įvairiose
gyvenimo srityse. Jis turi stebėti klientą, jo besikeičiančias nuotaikas, atkreipti dėmesį į sveikatos
būklę, kilus dvejonėms nukreipti ar palydėti pas sveikatos priežiūros specialistus. Kartais pabūti
tarsi psichologu, kuris išklauso, nuramina, paguodžia. Socialinis darbuotojas, kaip mokytojas, ar
šeimos narys, kuris lavina ir palaiko kliento įgūdžius susijusius su kasdienine veikla, tokia kaip:
maisto gaminimas, gebėjimas apsirengti, savarankiškai planuoti išlaidas ir apsipirkti, savo
gyvenamosios aplinkos tvarkymasis, taip pat naudojimasis įvairiomis technikos priemonėmis
(kompiuteris, telefonas, skalbimo mašina ir pan.).

Socialinis darbuotojas turi turėti daug kūrybinio potencialo, kad galėtų lavinti ir palaikyti gyventojo meninius gebėjimus, nes per kūrybinę veiklą klientas išreiškia save, atsipalaiduoja, mokosi, sumažina stresą ar nukreipia mintis. Todėl, ne retu atveju socialinis darbuotojas stengiasi palaikyti, lavinti klientų kūrybinius gebėjimus, tokius kaip: lipdymas, klijavimas, piešimas, mezgimas, karpymas, dainavimas, šokimas, grojimas ir pan.. Siekiant kuo labiau įtraukti, suaktyvinti klientą skatinama ir sportinė jų veikla (krepšinis, šiaurietiškas ėjimas su lazdomis, boulingas, plaukimas, užsiėmimai treniruoklių salėje, mankštos). Socialinis darbuotojas, atsižvelgdamas į kiekvieno kliento sveikatos būklę ir galimybes turi rasti
būdą kaip sudominti, motyvuoti ir įtraukti į tas veiklas. Tokių veiklų dėka ne tik palaikomi ir ugdomi
kliento gebėjimai, bet ir sudaroma galimybė socialiniam darbuotojui pažinti klientą, sukurti
artimesnį ryšį su juo.

Kaip apsaugoti save nuo „perdegimo“?
Nuolat tiek daug iš savęs reikalaujant ir atiduodant darbui su proto ir psichikos negalią turinčiais
asmenimis, socialinis darbuotojas pamiršta svarbiausią – pasirūpinti pats savimi. Pastebėta, kad
perdegimo sindromas ypač dažnas tarp žmonių, kurių darbo pobūdis yra darbas su kitais
žmonėmis. Perdegimo sindromas būdingas darbuotojams, kurie turi per didelį darbo krūvį, per

daug reikalauja iš savęs, kelia sau pernelyg aukštus reikalavimus, stengiasi pasiekti ypač puikių
darbo rezultatų arba apsiima gerokai per daug darbų, nei yra pajėgūs. To pasėkoje, ilgainiui
socialinis darbuotojas jau nebepajėgia susitvarkyti su užgriuvusia „darbų lavina“, jis tampa visiškai
apatiškas, vangus, darosi sunku susikaupti, susikoncentruoti ir gerai atlikti savo darbą, jį apima
nevilties jausmas, jaučiama įtampa, dirglumas, nepilnavertiškumo jausmas, visiškas
nepasitenkinimas darbu, norisi tiesiog nuo visko atsiriboti. Dėl to labai nukenčia atliekamo darbo
kokybė.

Socialinis darbuotojas, siekdamas save apsaugoti nuo „perdegimo“, turi nepamiršti sustiprinti ir
papildyti savo vidinius bei išorinius resursus. Kartais mažiau reikalauti iš savęs. Jei reikia kreiptis į
kolegas, pasikonsultuoti, paprašyti pagalbos ar patarimo. Anot Viktorijos, socialiniam darbuotojui
labai svarbu planuoti savo dienos, savaitės, mėnesio darbus į priekį, Susidėlioti aiškų darbo dienos
planą, išsikelti prioritetinius darbus, atsisakyti ar atidėti kai kuriuos nelabai svarbius darbus
vėlesniam laikui. Planuojant dienos darbus lengviau išvengti stresinių situacijų. Taip pat nereikia
savęs smerkti jei ko ir nepavyko padaryti. Dažniau save pagirti už tai ką pavyko nuveikti, pasiekti,
įgyvendinti tą dieną. Taip pat siekiant išvengti „perdegimo“ socialiniams darbuotojams
rekomenduojama užsiimti kūrybine ar kokia kita veikla po darbo, imtis kažko naujo, susirasti
pomėgį, hobį, kuris padėtų nukreipti mintis ir tuo pačiu teiktų malonumą, pasitenkinimą. Suteiktų
galimybę pabūti ir susipažinti su kitais žmonėmis, susirasti bendraminčių. Dažniau sau leisti
pailsėti, gerai ir kokybiškai išsimiegoti, paskaityti knygą, nueiti į spektaklį, teatrą, pakeliauti ar
pabūti gamtoje.

Autorė: Viktorija Daujotienė