Pradžia / Gyvenimas / Salomėjos Nėries anūkas: „Jei jūs tokie teisuoliai, nekariaukite su tais, kurie jau nebegali apsiginti“

Salomėjos Nėries anūkas: „Jei jūs tokie teisuoliai, nekariaukite su tais, kurie jau nebegali apsiginti“

2023-11-30

Salomėjos Nėries anūkas: „Jei jūs tokie teisuoliai, nekariaukite su tais, kurie jau nebegali apsiginti“

Patiko? Pasidalink:

Kolaborantė, Tėvynės išdavikė ir „Stalino saulės“ vežėja. O gal tik istorijos žaizdre degusi, politikos miške pasiklydusi poetė? Ar versime Salomėjos Nėries paminklus, pervadinsime jos vardo gatves? Ir kur padėsime kablelį sakinyje „Suprasti negalima teisti“?

Lapkričio 17-oji yra kaip tik ta diena, kada prieš lygiai 119 metų pasaulį išvydo tada dar būsimoji poetė.

Poetė ir Balandis

Kai saulėtą rudens popietę įsukau į keliuką, vedantį pro Alvito miestelį į Kiršų kaimą, į S.Nėries gimtinę, mane šalikelėje pasitiko tautodailininko Raimondo Blažaičio skulptūra. Iš medžio išdrožtas paukščio pavidalo moters siluetas, ir priešais tupintis baltas balandis. Salomėja ir jos sūnelis Saulius, kurį ji vadindavo Balanduku.

Važiavau į S.Nėries gimtinę, tikėdamasi rasti ten vasarą gyvenančius jos marčią Laimutę Bučienę ir anūkus. Ar anūkai kalbėsis su manimi apie savo garsiąją močiutę, kurios niekada nebuvo matę? Nes savo mamą vargiai galėdavo prisiminti ir jų tėtis, poetės sūnus Saulius. S.Nėris mirė, kai jam buvo vos 6-eri metukai.

Bet prieš įsukdama į sodybą, iš pradžių apsilankiau Vilkaviškio krašto muziejuje. Čia saugomas ir garsiosios kraštietės atminimas. Kokia S.Nėris išliko ją pažinojusių vaikystės, klasės draugų prisiminimuose?

Gimtinėje tebečiulba Lakštingala

– Salomėjos tėvai Simonas ir Uršulė Bačinskai 1902 metais įsikūrė Kiršų kaime. Jie paveldėjo apie 25 ha žemės iš Simono tėvo Mykolo Bačinsko, bei XIX a. pabaigoje statytus namus, kuriuos vėliau perstatė. Šeimoje augo 4 vaikai: Salomėja (1904–1945), Onutė (1907– ), Viktoras (1905–2000) ir Bronius (1909–1989). Visus vaikus tėvai leido į mokslus. Salomėja iš pradžių lankė Alvito pradinę mokyklą, vėliau Marijampolės, Vilkaviškio gimnazijas. Šioje gimnazijoje mokėsi kartu su broliais. Žiemą tėvai nuomodavo pas gimines kambarį Vilniaus gatvėje. Tas namas, deja, sudegė gal prieš 10 metų, – S.Nėries šeimos istorijos keliais mane vedžiojo kraštotyrininkė, muziejininkė Elena Rupeikienė.

Žmonės prisimena, kad S.Nėries tėvas Simonas buvo labai šviesus žmogus, naujoviškai tvarkęs savo ūkį. Kaimynai žinojo – jei Bačinskas perka karvę ar jautuką, ar javus – tai geriausios veislės. Mama Uršulė buvusi labai darbšti, religinga. Kai Salomėjos tėvas mirė 1933 metais, motina viena sugebėjo vaikus išleisti į mokslus. Salomėja studijavo Kaune, kur ir „pasuko į kairę“. Motina už tai ją labai barė. Onutė baigė Karmėlavos žemės ūkio kursus, Viktoras – Dotnuvos žemės akademiją, Bronius – karininkų mokyklą.

– Karui baigiantis, 1944 metais visa Salomėjos šeima per Kybartus bėgo į Vokietiją, vėliau apsigyveno įvairiuose JAV miestuose. Kiek žinoma, Salomėja apie juos daugiau nieko nebegirdėjo. Ir jie nebandė, gal ir nenorėjo jos ieškoti, o gal ir nebespėjo. Laikė, kad ji šeimos nelaimių kaltininkė, – pasakojo E.Rupeikienė.

 Muziejininkė Elena Rupeikienė.<br> L.Lavastės nuotr.

– Tačiau dabar sodyboje vėl gyvena S.Nėries giminaičiai. Kada ir kaip jie vėl surado kelią į savo prosenelių bei močiutės Salomėjos gimtinę?

– Gal apie 1993 metus S.Nėries sūnus Saulius Bučas atsikėlė iš Kauno į Kiršus, su žmona Laimute ir šešiais vaikais – Mindaugu, Bernardu, Kęstučiu, Salomėja, Gertrūda ir Simonu. Saulius, kaip ir jo tėtis, Salomėjos vyras Bernardas, buvo skulptorius, mokėsi Stepo Žuko technikume. Važinėdavo po kaimus darydamas stendus, gal ir skulptūras. Viename kaime susipažino su pašte dirbusia Laimute, vedė, apsigyveno Kaune.

Kai atsikėlė į Kiršus, atsiėmė Salomėjos senelių žemes ir ėmė ūkininkauti. Kūrė ekologinį ūkį. Mirė, deja, anksti, 2007 metais.

Aš pati Alvito mokykloje esu mokiusi Bernardą. Kiti Salomėjos anūkai lankydavo mokyklas Kaune.

– Jūs bendravote su S.Nėries šeima. Jos sūnaus Sauliaus jau nebepakalbinsiu. Ar jis kalbėdavo apie savo mamą, ar prisiminė ją?

– Ir muziejuje, ir Vilkaviškyje vykdavo ir vyksta įvairių renginių, prisimenant mūsų lakštingalą. Jų sodyboje iki šiol vyksta Poezijos pavasario renginys. Saulius su žmona ir anūkais dalyvaudavo. Stengdavomės jį pakalbinti, bet jis nenorėdavo kalbėti.

– „Kolaborantė, važiavo į Maskvą parvešti Stalino saulės“, – taip dabar, praėjus beveik 80 metų po S.Neries mirties, bandoma įvertinti jos veiklą. Kilus bangai kitais aspektais vertinti net Justino Marcinkevičiaus kūrybą, stiprėja nuostatos naikinti ir S.Nėries vardo įamžinimą. Naikinti gatvių pavadinimus, versti paminklus. Kaip apylinkių žmonės tai vertina? Ar ji buvo smerkiama jau anuomet?

– Muziejus yra surinkęs daugelio ją pažinojusių žmonių prisiminimus, galėsite paskaityti. Anuomet nebuvo to smerkimo. Kaimiečiai turėjo savo rūpesčių. Vilkaviškio rajonas buvo labai karo nuniokotas. Žmonės grįždavo iš evakuacijos, stengėsi atstatyti savo namus. Salomėja gyveno Kaune ir visų faktų žmonės apie ją ir nežinojo.

Lydžiu į S.Nėries sodybą atvykstančias ekskursijas, ne kartą teko tuo klausimu kalbėtis su žmonėmis. Smerkimo tikrai negirdėjau. Atvirkščiai, žmonės pasipiktinę, kai imama niekinti jos atminimą. Mums ji Lakštingala.

Aš pati puikiai žinau jos biografiją, iš dienoraščių matau, kad Salomėja visai nesidomėjo politika, joje visai nesiorientavo. Tie įžymūs vyrai – Antanas Venclova, Kostas Korsakas ir kiti ją panaudojo savo tikslams. Ne jie rašė poemą apie Staliną. Prikalbėjo Salomėją, o ji vyrais labai pasitikėjo. Kaip Salomėja vėliau to gailėjosi, kiek kartų atsiprašė, prašė nevadinti jos išdavike. Anuomet ir nevadino. Ta banga ją pasivijo dabar.

O apie jos vaikystę geriausiai jums papasakos jaunystės laikų draugai.

Tautodailininko R.Blažaičio skulptūra – iš medžio išdrožtas paukščio pavidalo moters siluetas ir priešais tupintis baltas balandis. Tai Salomėja ir jos sūnelis Saulius, kurį ji vadindavo Balanduku.<br> L.Lavastės nuotr.

„Mano ten vaikystė…“

„Mano ten vaikystė, kaip gėlė trapi, dūdeles žilvičio suko paupy“, – dar 1943 metais rašė S.Nėris, prisimindama gimtuosius namus.

Kokia mergaitė Salemutė bėgiojo Kiršų kaimo takais, svajojo, įmerkusi kojas į Širvintos upelį, niūniuodama savo susikurtus dar vaikiškus eilėraščius?

Sklaidau muziejuje pageltusius Salomėjos vaikystės draugų prisiminimus. Ir iš jų žvelgia drovi, kukli svajoklė. „Mano kaselės – gelsvi lineliai, mano akelės – lino žiedeliai“ (1924–1926).

„Mėgo Salomėja po pievas braidyti, vainikus pinti ir į upelio vandenį žiūrėti. Būdavo, atsisės ant Širvintos kranto, kojas įmerks į vandenį, ir skaito knygas…“ (K.Sakalauskienė, vaikystės draugė).

„Pas Bačinskus ganiau žąsis. Buvo gal 1914-ti, gal 1915-ti metai. Karo metai. Vakarais šeimyna plunksnas plėšydavo, Salemutė mums pasakas skaitydavo. Sėdi kojas po sijonu susirietusi, ir skaito. Paskaitydavo ir iš popierių eilėraščių, mes juos dainomis vadinome. Tuo metu Alvito mokykla neveikė, tai Bačinskai samdė mokytoją, kuris namuose mokė jų vaikus.“ (Uršulė Kružinauskienė, Bačinskų samdinė).

Pirmoji meilė

„Myliu dar vieną skaisčią sielą… Dieną ir naktį mėnesieną ji lydi žingsnį man kiekvieną… Myliu, myliu tą kilnią sielą…“ (1923.VI.1)

Buvęs Salomėjos tėvų samdinys Vincas Mėkšraitis ilgai slėpė savo prisiminimus, bet galiausiai juos surašė.

„Aš buvau gal 14-kos metų, o ji, Salemutė, – dešimties. Aš tada pas Bačinską kiaules, avis, karves ir veršius ganiau, o Salemutė žąsis ganė. Varo, būdavo, ji žąsis, mosuoja didele rykšte, sukasi ratu ir šaukia kažką arba dainuoja.

Kai šaukdavo šeimyną pietų, aš likdavau ganyti ir žąsis.

Į laukus atbėgo Salemutė, atnešė man duonos, sviesto, kumpio. Ji manim visada rūpinosi, visur lydėjo savo akių žvilgsniu. Dažnai mudu bėgdavome ant Ribkaus liepto, žiūrėdavome į Širvintos bangeles, akmenėlius, gluosnių viršūnes. Čia Salemutė man šokdavo ir dainuodavo, kiekvieną kartą vis kitas (kaip dabar suprantu) savo kūrybos daineles… Bėgo metai. Piemenų draugystė peraugo į meilę. Aš tapau bernu, Salemutė – gimnaziste.

Baigėsi pasaulinis karas. Aš išėjau tarnauti į buržuazinę kariuomenę, tapau ulonu. Salemutė mane išlydėjo ir prašė: „Rašyk… Neužmiršk…“ Rašiau aš, ir Salemutė rašė. Ar užteko laiškų? Ne. Ir atvyko ji mane atlankyti į Aukštosios Panemunės kareivines, ne vieną, bet tris kartus.

Grįžau iš kariuomenės ir vėl dirbau pas Bačinskus samdiniu, svajojau tapti net žentu. Dažnai mudu su Salemute susitikdavome prie kūdros, kur ji kiekvieną vakarą klausydavosi lakštingalų, o aš ilgai plaudavau kojas. Kviesdavosi ji mane ir į savo kambarėlį, į salką. Buvo meilios ir skaudžios dienos, nes nebuvo lemta man tapti Bačinsko žentu. Salemutė pradėjo rečiau lankytis namuose, o aš išėjau iš Bačinskų. Ji verkė, o aš ją raminau. Išeities abu neradom, nors planų buvo daug…“

Rimtoji gimnazistė

„Žiburio“ gimnazijoje mokiausi 1922–1924 metais. Tai buvo nerūpestingos gimnazistų dienos, pilnos juoko ir pokštų. Saliutė buvo tam abejinga.

Gimnazijoje vykdavo šokiai. Aš buvau didelis šokių mėgėjas. Kviesdavau Saliutę šokti, o ji, būdavo, išrausta ir nedrąsiai išeina šokti. Atsitikdavo ir taip, kad slėpdavosi už draugių. Kartą aš jos paklausiau, kodėl ji nenori šokti? Ji nusišypsojo ir kukliai atsakė: „Beneventūrai, kas iš tų šokių… Dviese susikibę bėga vienas apie kitą kaip durni…“

Daug jos eilėraščių buvo spausdinama gimnazijos ateitininkų laikraštyje „Ateities žiedai“, kur ji pasirašydavo Liūdytės arba Jūratės slapyvardžiu. Ji nesididžiuodavo, buvo kukli ir paprasta.

Baigiant Vilkaviškio gimnaziją, tradiciniame baigimo lauže miškelyje gimnazistės degino savo odines kepuraites. Saliutė nedegino jos, nes neturėjo. Buvo vienplaukė, su paprasta skarute ant pečių. Stovėjo prisiglaudusi prie pušies ir žiūrėjo į tekantį Kastinės upelio vandenį, tai į šėlstančias gimnazistes, tai į laužo liepsną, ir kažką giliai galvojo…“ (Beneventūras Abucevičius, gimnazijos draugas).

 S.Nėris.

Tėvo laidotuvėse – svetima

1933 metais mirus tėvui Simonui, į laidotuves iš Kauno avyko ir Salomėja. Jau garsi poetė, susidėjusi su „trečiafrontininkais“. Kaimo žmonėms ji pasirodė labai pasikeitusi.

„Galiausiai pasirodė ir Salomėja. Keistai ji atrodė tarp juodais rūbais vilkinčių giminių. Ji vilkėjo raudona palaidinuke ir juodu sijonu. Atsistojo prie karsto išdidi ir tiesi, žiūrėjo į degančias žvakes ir tylėjo…

Laidojant Salomėja užsidėjo juodą šydą. Kai fotografas pradėjo fotografuoti, Salomėja nenorėjo stotis prie kryžiaus. Tada ją brolis paėmė po paranke, bet ji nusisuko veidu į šoną. Tada šnekėjo giminės, kad ji esanti sicilikė ar laisvamanė…“ (Uršulė Bačinskaitė, antros eilės Salomėjos pusseserė).

Sodyboje pasitiko anūkai

„Upė šaltuonėlė, mano Širvinta, rudenio lapelių mirga priberta“ (1943 m.) – iškilo atmintyje Salomėjos eilės, kai pro vartus įsukau į erdvų, upelio supamą sodybos kiemą, nubertą lapų auksu.

S.Nėries gimtojo namo, kurį pastatė jos tėvas Simonas, jau seniai nebėra. Didžiulį rąstų namą po karo išsirinko kaimo žmonės, panaudojo savo namų atstatymui. Vis tiek juk „Bačinskynė“ stovėjo tuščia, visai šeimai pasitraukus į Vakarus. Alvito kapinėse liko tik pats 1933 metais miręs Simonas. „Ir tėvas Simonas, ir Salomėja buvo ambicingų, veržlių troškimų, persmelkti nepamatuotų planų. Norėjo iškilti virš kitų, būti priekyje…“ – taip tėvą ir dukrą lygina Aldona Ruseckaitė knygoje apie S.Nėrį „Padai pilni vinių“.

Sodyboje išlikę tik didžiuliai Salomėjos tėvo statyti 1921–1923 metais mūriniai tvartas ir kluonas, kuriuos išsaugojo ir restauravo sovietiniais metais veikęs S.Nėries vardo kolūkis.

Tačiau sodyba gyvena naują gyvenimą. Vasaromis vis dar šeimininkauja S.Nėries marti Laimutė su anūku Kęstučiu, vasaroja ir talkina ūkyje kiti poetės anūkai. Visi įsikūrę kluone, kuriame įsirengė gyvenamą patalpą.

 Kluonas S.Nėries gimtinėje, kuriame vasaromis gyvena jos šeima.<br> L.Lavastės nuotr.

Kieme mane pasitinka taip pat Simonas (32 m.). Prosenelio Simono vardu pavadintas jauniausias S.Nėries anūkas, jos sūnaus Sauliaus sūnus. Nustebintas mano netikėto vizito. Ir visai nenusiteikęs pasakoti apie savo garsiąją močiutę, kai pasakau, ko čia atvykau.

– Negaliu jos prisiminti. Juk nesu matęs nei močiutės, nei senelio Bernardo. Ir mano tėtis Saulius juk buvo mažas, kai ji mirė. Išvis ar reikia to straipsnio, ar verta apie tai kalbėti? Tie žmonės, kurie taip elgiasi su ja, jau prieš 80 metų išėjusia Anapilin… Pagalvoji – ar verta net ant jų pykti? Gal ir žinau apie močiutę, gal ir kalbėdavomės šeimoje, bet mūsų pokalbiai ir liko tarp mūsų. Supraskite tai yra šeimos reikalai. Sunkiai ką ir manęs išpešite. Jei ką ir žinau, nelinkęs kalbėti.

Taupūs žodžiai, bet jaučiu, kad jie slepia šeimos skaudulius, kurių nenorima atverti, svetimiems. Tylėdami vaikštome po sodybą. Žolė nupjauta, senos obelys išbalintos, aviliuose dūzgia bitės. Štai ir buvęs tvenkinys, kuriame Salomėjos vaikystės pirmoji meilė Vincas plaudavosi kojas, o ji deklamuodavo eilėraščius, ir abu nenorėdavo eiti namo.

Salomėjos tėvas iškasė tvenkinius, nes norėjo auginti žuvis. Bet po žiemos patvinusi Širvinta juos užliejo, ir žuvys išplaukė… Kartu ir iš banko pasiskolinti pinigai.

Ant tų pačių obelų, kurias sodino Salomėjos tėvas, o skiepijo jos brolis Viktoras, ir dabar dar kabo rudeniniai obuoliai. Štai ir „miegančioji“ obelis palei žemę besidriekiančiu kamienu, į kurią įsilipusi Salomėja kurdavo savo pirmąsias eiles.

 „Miegančioji“ obelis palei žemę besidriekiančiu kamienu, į kurią įsilipusi Salomėja kurdavo savo pirmąsias eiles.<br> L.Lavastės nuotr.

– Turiu nuotrauką, ant kurios užrašyti 1915 metai. Ir ta obelis jau buvo su obuoliais. Tad jai daugiau nei 100 metų. „Grabšteinas“. Paremėm šakas, išbalinom, – prabyla Simonas. Suprantu, kad ne aš, o prisiminimai jį prakalbino.

Už sodo ir Širvinta, pribirusi geltonų lapelių.

Prieiname ir sodybos pakraštyje 1964 metais pastatą paminklinį akmenį S.Nėries atminimui (skulptorius Vladas Pleškūnas). O šalia jo auga žydintis diemedis. „Ir žemė taps žiedais marga, aš diemedžiu žydėsiu.“

Su Simonu sustojame prie buvusio S.Nėries gimtojo namo pamatų. Jų taip pat nebuvo išlikę. Kolūkis atkūrė namo pamatus ir ketino atstatyti namą, bet nebespėjo. Iš pamatų pagal autentišką, muziejuje saugomą namo planą, galima atsekti, kuris kambarys buvo Salomėjos.

Kasmet sodyboje iki šiol vyksta Poezijos pavasario renginys, minima ir poetės mirties diena. Žmonės susėda ant namo pamatų, išneštų suolų, klausosi S.Nėries eilių.

– Taip, aš čia augau, nors mokydavausi Kaune. Nedažnai čia lankausi, daugiau dirbu užsienyje. Tėtis Saulius čia gyveno iki mirties. Mama Laima būna čia. Nors ji taip pat daugiau po užsienius važinėjasi. Ne butas Kaune, o čia yra mūsų šeimos vieta.

– Simonai, mokate močiutės eilėraščių? Ar nesijautėte klasėje ypatingas, kad esate mūsų garsiausios poetės anūkas?

– Tikrai nesijaučiau. Gal vyresni anūkai kitaip atsakytų. Man jau pernelyg tolimi įvykiai, pernelyg tolimi žmonės. Eilėraščių daug tikrai nemoku.

– Bet didžiuojatės savo močiute?

– Taip, didžiuojuosi. Bet vėlgi. Ji buvo labai talentinga moteris, kuri puoselėjo ir panaudojo savo talentą. Pagirtini visi žmonės, kurie taip elgiasi.

– Supratau, kad šeimai skaudi tema, bet paklausiu. Dabar S.Nėris imta vadinti kolaborante, važiavusia atvežti į Lietuvą „Stalino saulės“. Siūloma naikinti gatvių pavadinimus, versti jos paminklus. Ką manote jūs, jaunas žmogus, gimęs drauge su Nepriklausomybe? Teisinga trinti istoriją, atsikratyti praeities?

– Kolaboravimas… Jūs man atsakykite – kas ją šiandien teisia? Kokie žmonės? Istorijos gražinimas… Istorija visada buvo politikos tarnaitė. Nesvarbu, kurią šalį paimsite. Arba apsimetama, kad kažko istorijoje nebuvo. Manau, kad žmonės turėtų labiau spręsti dabartines problemas, o ne kapstytis praeities įvykiuose, kurie nebeturi reikšmės. Tai kova su vėjo malūnais, kai neturima gabumų spręsti realias problemas. Suklastotos žmonių vertybės – taip pavadinčiau. Ir toliau klastojamos. Jei jūs tokie teisuoliai, nekariaukite su tais, kurie jau nebegali apsiginti, o kariaukite su tais, su kuriais dabar būtina kariauti. Bet ne su praeitimi.

Mums besikalbant su Simonu, iš namo išėjo jauna moteris. Net apstulbau – S.Nėries kopija. Jos anūkė Gertrūda, metais vyresnė už Simoną. Trūko tik tos languotosios suknelės.

– Girdžiu, kad kalbatės apie mano močiutę. Ją prisimenu iš tėčio pasakojimų. Kad buvo labai jautri. Tėtis yra pasakęs – kaip jūs galite iš lyrikės daryti kovotoją? Ji visai nesidomėjo politika, ją įtraukė tie, kuriems ta politika buvo naudinga.

Pasakojo, kad močiutė buvo palaužta, be dokumentų išvežta į Ufą. Tėtis prisiminė, kad kelionėje buvo nuo traukinio pasimetęs, mama jį susirado. Vadino Balanduku.

Kai žmonės sako, kad močiutė buvo išdavikė, tegu paskaito jos eilėraštį „Tėvynė“. Gal supras, kaip ji kentėjo, atsiprašinėjo ir gailėjosi“, – emocingai pokalbį užbaigė Gertrūda, pavaišinusi mane ir savo tik ką suspaustu sūriu.

 S.Nėries anūkė Salomėja su savo mama, poetės marčia L.Bučiene.<br> Asmeninio archyvo nuotr.

S.Nėries anūkės Salomėjos Kiršuose neužtikau. Daugiau laiko ji taip pat gyvena užsienyje. Bet pavyko rasti ją šiuo metu besiilsinčią Palangoje.

– Labai myliu ir branginu savo močiutę. Didžiuojuosi ja. Taip, tėtis šiltai ir jautriai apie ją kalbėdavo. Mokykloje buvo miela ir gera atvertus knygą matyti jos nuotrauką, skaityti eiles. Jos eilėraščių moku daug. Klasės draugai mano atžvilgiu visada buvo labai pagarbūs ir kultūringi.

Kaune aš prižiūriu močiutės kapą. Prieš jos gimtadienį, per Vėlines nešu gėlių, uždegu žvakelių. Džiaugiuosi, kiek daug žmonių ją lanko. Ir šeimoje nuolat prisimename močiutę. Dalyvaujame Poezijos pavasario, poezijos švenčių renginiuose.

Dar turime močiutės daiktų ir juos saugojame. Iki šiol pietaujame prie Bačinskų šeimos stalo. Nors močiutės broliai ir sesė po karo išvyko į JAV, mes daug metų bendravome su jais laiškais, kalbėdavomės telefonu. Širdingai dėkoju šviesuomenei, kuri saugo ir puoselėja mano močiutės atminimą, – jautriai kalbėjo Salomėja, pavadinta šiuo vardu savo garsiosios močiutės atminimui.

Šeimos neberado

Grįžusi iš Rusijos po karo, S.Nėris 1944 metų lapkritį aplankė savo gimtinę. Paskutinį kartą.

„Buvo vėlyvas 1944 metų ruduo. Aš sutikau porą valstiečių, kurie pasakojo, kad atvažiavo „viliukas“ ties Bačinskyne, išlipo iš jos moteris ir nubėgo į sodybą. Paskui ją nusekė ir kariškis. Už pusvalandžio grįžo abu. Moteriškė verkė, o kariškis ją ramino, ant pečių uždėjo net milinę. Aš manau, kad tai ir buvo poetė.“ (Buvęs kaimynas Stasys Mikšraitis).

Po kelių dienų, lapkričio 27 dieną, S.Nėris aprašė savo apsilankymą eilėraštyje: „Rudenėlį tylųjį, geltoną, sugrįžau namučių, kaip graudu… Kur tu, motinėle? Nerandu.“

Atsisveikinusi S.Nėries gimtinėje su jos anūkais, prisiminiau Gertrūdos patarimą, ir S.Nėries eilėraščių knygoje susiradau eilėraštį „Tėvynei“.

„Sukruvinta ir apiplėšta, ji stovi mano akyse… Šimtus aš mylių eisiu pėsčia, kol gyvą pamatysiu. Žydės ten sodai, svyros vaisiai, ar lapai kris pageltę. Aš keliais į tave pareisiu per lietų, gruodį, šaltį… Nepardaviau tavęs aš niekad, neišdaviau, mieloji. Audra praūžia, miškas lieka… Širdis juk nemeluoja.“ (1941.IX.12 Penza)

Salomėjos Nėries kapas Kauno Petrašiūnų kapinėse.<br>M.Patašiaus nuotr.

Paminklu patenkinti ne visi

„Biblioteka yra buvusios „Žiburio“ gimnazijos, kurioje mokėsi S.Nėris, vietoje. Nuo 1972 metų mes teikiame S.Nėries vardo literatūrinę premiją. Nepaisant įvairių kylančių bangelių, mes tą tradiciją tęsime. Premija skiriama iš Vilkaviškio savivaldybės biudžeto.

2021 metais prie bibliotekos atidengtas tautodailininko Algimanto Sakalausko išdrožtas paminklas-koplytstulpis S.Nėriai. Ant paminklo nėra jos pavardės, tik jos eilėraščių ženklai.

Paminklo iniciatorė buvo mokytoja Vilija Žalienė, ąžuolą iš savo sodybos padovanojo Vida ir Juozas Kudirkai. Šventėje dalyvavo ir S.Nėries anūkai Salomėja bei Bernardas. Lėšų aukojo žmonės iš visos Lietuvos“, – pasakojo Vilija Gilienė, Vilkaviškio viešosios bibliotekos direktorė.

Tačiau paminklu S.Nėriai ne visi Vilkaviškio žmonės buvo patenkinti. Buvo skundų, kad mokesčių mokėtojų pinigai naudoti kolaborantės įamžinimui, kai Lietuvoje siekiama atsisakyti sovietinės ideologijos paveldo ir paminklų.

Gimnazijos vardą keis?

„Vilniaus miesto Salomėjos Nėries gimnazijos taryba gegužės pabaigoje nusprendė pradėti veiksmus dėl mokyklos vardo keitimo: suburti darbo grupę, kuri organizuotų bendruomenės apklausą dėl pavadinimo keitimo. O tam pritarus, pasiūlyti naujo pavadinimo variantus. Svarstymas dėl gimnazijos pavadinimo keitimo kildavo nuolatos, o pastaruoju metu jie mokyklos bendruomenėje suaktyvėjo“, – sakė Vilniaus m. savivaldybės Ryšių su žiniasklaida specialistas Gabrielius Grubinskas.

Lietuvoje buvo penkios mokyklos, pavadintos S.Nėries vardu: Vilniuje, Vilkaviškyje, Lazdijuose, Kaune ir Panevėžyje. Vilkaviškis yra poetės gimtinė, o Lazdijų, Kauno ir Panevėžio mokyklose S.Nėris dirbo mokytoja. Šiuo metu S.Nėries vardu liko pavadintos dvi mokyklos – Vilniuje ir Vilkaviškyje. Kitos trys pervadintos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija.<br>J.Stacevičiaus nuotr.

– Kokia yra gimnazijos mokytojų bendruomenės nuomonė dėl vardo pakeitimo, poetės bareljefo, stovinčio šalia gimnazijos, pašalinimo? – paklausiau Vilniaus S.Nėries gimnazijos direktorės Jolitos Marcinkevičienės.

– Mūsų gimnazija neturi tiesioginio ryšio su Salomėja Nėrimi – ji nei čia mokėsi, nei dirbo. Su kitomis mokyklomis, kurios tiesiogiai yra susijusios su S.Nėries vardu, mes bendraujame 50 metų. Kasmet susitinkame vis kitoje mokykloje.

Tai nėra dedikacija poetei, bet aišku, ją paminime. Taip, mūsų mokyklos bendruomenė svarsto, ar galime vadintis S.Nėries vardu. Didžioji dalis mokytojų mano, kad gimnazijos vardas turėtų būti keičiamas. Kviečiame visuomenę svarstyme dalyvauti. Manome, kad sprendimas bus teisingas. Nesame parinkę dar jokio kito vardo.

Dėl poetės bareljefo nukėlimo mes jokių sprendimų negalime priimti, nes tai ne gimnazijos teritorija. Mes tik rūpinamės, kad bareljefas estetiškai atrodytų. Jo likimas yra savivaldybės kompetencija.

S.Nėries vardas mūsų gimnazijai buvo suteiktas praėjus metams po poetės mirties – 1946 metais.

Patiko? Pasidalink:

REKLAMA

Šioje svetainėje naudojami slapukai. Tęsdami naršymą, jūs sutinkate su svetainės slapukų politika.