49-erių Rasa Vilkienė nesibaido trumpų sijonų: daug kas sako, kad mano išvaizda yra Dievo dovana

Žvaigždžių trenere neretai pristatoma Rasa Vilkienė (49 m.) treniruoja ne vieną garsenybę, o socialiniuose tinkluose turi subūrusi nemažą sekėjų armiją. Daugybę gyvenimo iššūkių atlaikiusi moteris neslepia, kad sportuojant nieko nėra svarbiau už geras emocijas. „Tu ateini ne tik į sportą, bet ir į terapiją“, – apie trenerio vaidmenį portalui tv3.lt kalba ji. 

Sportas Rasos gyvenime – nuo pat mažų dienų. Moteris pasakoja, kad būdama maža ji dažnai sirgdavo plaučių uždegimu, tad mama, nusprendusi, kad reikia taisyti situaciją, užrašė ją į sporto būrelį.

„Mama nusprendė, kad tuo metu pasirinktą akordeoną būtų gerai iškeisti į sportą. Taip gavosi, kad 10-ies metų aš nuėjau į lengvąją atletiką, paskui ėjau į tinklinį, jis mane užmotyvavo, pabandžiau rankinį.

17-os metų jau buvau sporto mokykloje, dalyvaudavau varžybose, dažnai keliaudavau su komanda. Greitai mano gyvenime atsirado dar ir šokiai – juk mergaitei visada norisi to gražaus judesio. Taip viskas išsirutuliojo, kad pradėjau dirbti pirmajame Lietuvos fitneso klube. Po kelerių metų ištekėjau, įkūriau savo verslą“, – neslepia moteris. 

O su verslu – nauji iššūkiai, idėjos, žmonės. Visgi pašnekovė su jais susitavarkė be problemų.   „Tapusi verslininke turėjau išmokti viską, domėtis naujovėmis. Tuomet važinėjau daug į parodas skirtingose pasaulio kampeliuose, atrinkinėjau, kas įdomaus, naujo ir tas naujienas atsivežu į savo sporto klubą. Taip ir einu per gyvenimą į priekį“, – šypteli ji. 

Arba vaistas, arba nuodas Rasa Vilkienė į Lietuvos sporto klubus atnešė nemažai naujovių – pradėjo visai kitaip vesti dviračių treniruotes, įvedė naujų technikų. Kaip teigia pati moteris, šilti žmonių žodžiai ir žinojimas, kad jai pavyko kitiems įdiegti savo patirtį ją motyvuoja judėti toliau. 

„Sportas visą gyvenimą buvo šalia manęs ir niekada nepaliko“, – šypteli pašnekovė.  Nors tendencijos rodo, kad kuo toliau, tuo žmonės mažiau juda. Visgi moteris neslepia mananti, kad keičiantis gyvenimo sąlygoms visuomenė vis labiau pamėgo patogesnį gyvenimą.

„Prieš 20 metų viena šeima turėdavo po vieną mašiną, o dabar po mašiną turi ir tėvai, ir vaikai. Labai patogu – nereikia to vaiko niekur vežioti, tėvai turi daug daugiau laisvės keliauti patys. Darbe taip pat sėdim – maistas skanus, daug jo yra nesveiko, didelis pasirinkimas.

Taip ir gaunasi – daugiau patogumo, daugiau skanaus maisto. Ir žmonės teisinasi – kas jiems liko tokiame gyvenime? Tik palepinti save maistu. Tad galiu pasakyti, kad valgis gali būti arba vaistas, arba nuodas“, – rėžia ji.

Psichologas sporto klube Sporto trenere daugiau nei 20 metų dirbanti Rasa neslepia savo darbe matanti daug daugiau funkcijų – ji ne tik padeda žmonėms įgauti gerą fizinę formą, bet ir atlieka psichologo, draugo vaidmenį.  „Mane motyvuoja klientų pasiekimai, naujienos, noras parodyti, kad metai nėra riba ir kad kasmet gali atrodyti dar geriau.

Tereikia tik prižiūrėti savo mitybą, aktyvumą, laisvalaikį. Tai padeda man įkvėpti kitus, skleisti teigiamą energiją. Kai kitus užkrėti pozityvu, to paties sulauki ir iš aplinkinių.

Dėl to keičiasi santykiai su vaikais, su kolegomis. Iš esmės bendravimas su treneriu yra visai kitas dalykas, nei bendravimas su mašina. Treneris ne tik išmoko naudotis mašinomis, bet ir duoda funckinius patarimus, kurie naudingi gyvenime. Tu ateini ne tik į sportą, bet ir į terapiją“, – kalba pašnekovė. 

Nors psichologo darbas šiais laikais yra labai svarbus, R. Vilkienė pabrėžia, kad panašią pagalbą galima gauti ir liejant prakaitą sporto salėje su treneriu.

O ir sportas tikrai nepakenkia – 50-metį šiemet švęsianti moteris dar iki šiol gali laisvai demonstruoti kūną apsivilkusi trumpesnius sijonus. „Kai žmogus ateina pas trenerę, jis judesiu, savo prakaitu išlieja blogą emociją ir ją keičia gerąja. Mano gyvenimo tikslas yra dalintis ir taip gauti atgalinį ryšį – žmogaus komentarą.

Man tai be galo svarbu. Aišku, suprantu, kad visiems negali patikti – juk nesi pinigas, kurį kiekvienas norėtų įsidėti į kišenę. Bet norint atrodyti taip, kaip kad atrodau aš, reikia įdėti nemažai pastangų.

Daugelis moterų man sako, kad mano išvaizda yra tiesiog Dievo dovana – kiekvienam iš mūsų yra duota ta dovana, tik mes ją skirtingai suprantame. Vieni supranta, kad kūną reikia tausoti, o kiti jį laiko šiukšliadėže ir ten kiša visas šiukšles. O paskui kaltina aplinkinius, kad jiems viskas nesiseka“, – samprotauja sporto trenerė.